Fleita
Fleita – tai medinis pučiamasis instrumentas, kurio garsas išgaunamas pučiant orą į skylutę be mundštuko. Tai vienas seniausių muzikos instrumentų pasaulyje, o jo istorija siekia net senovės Egipto laikus. Viduramžiais ir renesanso laikotarpiu fleita buvo naudojama rūmų ansambliuose ir ceremonijose. Barokas – tai fleitos populiarumo metas, kai ji buvo įtraukta į daugelį muzikos žanrų.
Didieji kompozitoriai J.S.Bachas ir W.A.Mocartas šiam instrumentui skyrė daug dėmesio. XIX a. vokiečių meistras T.Boehm sukūrė modernų fleitos dizainą, kuris naudojamas dar ir šiandien.
Išskiriamos tokios fleitų rūšys: skersinė – dažniausiai naudojama, altinė – skambanti oktava žemiau, bosinė- vartojama retai ir skamba dar žemiau, pikolo – tai daug mažesnė fleita, skambanti oktava aukščiau ir ja grojama simfoniniuose ir pučiamųjų instrumentų orkestruose.
Fleita labai universalus instrumentas, nes ja galima atlikti tiek lyrines, subtilias melodijas, tiek greitus, virtuoziškus kūrinius, džiazo improvizacijas. Pradedantieji, t.y. patys mažiausi mokiniai, supažindinami su išilgine fleita. Vėliau mokomasi skersine fleita.
Renkantis šį instrumentą patariama rinktis iš sidabruoto metalo, nes tai turi įtakos garso skambesiui. Pažengusieji ir profesionalai labiau linkę rinktis sidabrines ir net auksines fleitas.
