Trombonas

Trombonas – beveik nepakitęs per 500 metų.

Trombonas, kokį žinome šiandien, per pastaruosius penkis šimtmečius beveik nepasikeitė. Jo pirmtakas buvo instrumentas, vadintas „maišu“ – lenkto vamzdžio formos, primenančios sąvaržėlę, su viena pailginta, slankiojančia dalimi. Skirtingai nei dauguma varinių ir medinių pučiamųjų instrumentų, trombonas nuo pat savo sukūrimo buvo chromatinis instrumentas. Tuo metu kitiems pučiamiesiems prireikė šimtmečių tobulinimo ir eksperimentų, kad įgytų galimybę groti visą chromatinę gamą.

Pirmą kartą trombonas pradėtas naudoti XVI amžiuje, renesanso muzikos laikotarpiu. Vėlesniais šimtmečiais jis buvo tobulinamas, kol įgavo šiandieninę formą. Vienas pirmųjų žymių kompozitorių, įtraukęs trombonus į standartinį simfoninį orkestrą, buvo Ludwigas van Beethovenas.

Trombono išskirtinis garsas, suteikiantis muzikai spalvų ir gylio, naudojamas įvairiuose muzikos žanruose: simfoniniuose orkestruose, koncertinėse grupėse, žygiuojančiuose orkestruose, pučiamųjų orkestruose, bigbenduose, svingo ansambliuose ir džiazo kolektyvuose.

Įgudusio trombonininko rankose šis instrumentas tampa itin universaliu – juo atliekamos tiek švelnios džiazo baladės, tokios kaip Duke’o Ellingtono „Pyramidė“, tiek techniškai sudėtingi ir greiti kūriniai, pavyzdžiui, „Blue Bells of Scotland“ ar „Venecijos karnavalas“.