Mušamieji
Pirmieji būgnai atsirado maždaug 6000 metų prieš mūsų erą. Vienas seniausių rastų būgnų – cilindro formos instrumentas, aptiktas Mesopotamijoje, jam apie 5000 metų. Be to, išlikę piešiniai olose rodo, kad būgnai buvo dažnai naudojami ritualuose ir įvairiose ceremonijose. Pavyzdžiui, Amerikos indėnai savo apeigoms naudojo būgnus, pagamintus iš moliūgų bei medžio.
Šiuolaikinės mušamųjų sudėties – kitaip tariant, būgnų komplekto – ištakos siekia Naująjį Orleaną, kur muzikantai grodavo eisenose ir paraduose. Apie 1930-uosius metais mušamųjų komplektas išpopuliarėjo – tapo aišku, kad vienas žmogus gali groti keliais būgnais ir lėkštėmis vienu metu, todėl nebereikėjo daugybės atskirų būgnininkų.
1960-aisiais būgnų populiarumą dar labiau išaugino roko muzika. Pradėta kurti elektroniniai mušamieji instrumentai, galintys išgauti tokius garsus, kokių tradiciniai būgnai nepajėgė atkurti.
Dėl savo išskirtinio universalumo būgnų komplektas tapo neatsiejama įvairių muzikos stilių dalimi – jį galima išgirsti klasikinėje, džiazo, roko, populiariojoje bei liaudies muzikoje. Įvairūs būgnininko išgaunami garsai, susijungiantys į vieningą ritmą, dažnai stebina ir žavi klausytojus.
